Žinduoliai (Mammalia) – progresyviausia stuburinių klasė. Visi žinduoliai maitina jauniklius pienu, kurį gamina patelės pieno liaukos; dauguma gimdo gyvus jauniklius ir ant kūno turi plaukų dangą. Kūno temperatūra aukšta, gana pastovi, nes virškinimo, kvėpavimo ir kraujotakos organų sistemos, tiesiogiai susijusios su medžiagų apykaita, yra tobulos. Šilumą taupyti padeda kailis ir riebalinis sluoksnis po oda. Dauguma žinduolių sumanūs ir smalsūs: jie naudoja įrankius, ragauja naują maistą ir tiria nują aplinką. Greiti, turi jautrią uoslę ir klausą, gerai orientuojasi erdvėje. CNS išsivysčiusi priekinių pusrutulių žievė, todėl geba kaupt patyrimą ir perduot jį gentainiams.
Žinduolių protėviai – viena ankstyviausių roplių grupių – Theromorpha. Jie klestėjo prieš pirmuosius dinozaurus. Iš jų su žinduoliais daugiausia bendrų požymių turėjo Theriodonta. Jų dantys buvo alveolėse, pradėjo formuotis antrinis kietasis gomurys. Pirmi žinduoliai susidarė triaso periodu. Visą Mezozojų jie buvo smulkūs. Tai kloakinių žinduolių protėviai. Juros periodu atsirado starblinių ir placentinių protėviai. Sterbliniai atsirado mezozojuje – tai buvo smulkūs oposumai. To meto žinduoliai laikėsi nuošaly, mito augalų sėklomis bei vabzdžiais.
Kainozojaus žinduoliai nuo priešų daugiausia gelbėjosi maskuodamiesi, nes dauguma jų negalėjo toli bėgti. Plėšrūnai tykodavo taip pat užsimaskavę. Vėliau atsirado stepės ir žinduoliai tapo greitesni, žolėdžiai pradėjo burtis į bandas.
Žolėdžių šlaunikauliai ir pėdos ilgėjo, stiprėjo raumenys, aukštai pakilo kulnas, nagai pailgėjo ir pastorėjo, tad sumažėjo pėdos masė.
Plėšrūnų kulnas pakilo nuo žemės, galūnės pailgėjo ir palengvėjo, šlaunų raumenys padidėjo.
Žinduolių būriai:
Kloakiniai (Monotremata)
Vieninteliai kiaušinius dedantys žinduoliai. Trumpakojai, maža galva. Virškinimo, šlapimo šalinimo ir dauginimsi takai atsiveria į vieną bendrą ertmę – kloaką, kuri baigiasi vienu išėjimu. Yra išlikusios trys jų gentys. Nors jų kūnas apugęs plaukais, termoerguliacijos centras menkai išsivystęs, dėl to kūno temperatūra žemesnė negu aukštesniųjų žinduolių ir svyruoja labiau. Dantų neturi.
Sterbliniai (Marsupalia).
Daugelis mokslininkų sterblinius skirsto į 7 atskirus būrius: Amerikos oposumus, cenolestus, kolokolus, australinės srities plėšriuosius sterblinius, bandikutus, sterblinius kurmius ir vombatus, kuskusus, valabius, kengūras bei koalas.
Sterbliniai – palyginti primityvūs gyvūnai, gimdo gyvus jauniklius ir turi spenius maitinti juos pienu, tačiau gimdo labai ankstyvoje gemalo stadijoje esantį jauniklį ir tą gemalą maitina ne per palcentą, bet pienu. Sterblinių, turinčių daug spenių, sterblė menkai išsivysčiusi arba jos iš viso nėra.
Sterblinių patelės parastai turi dvigubą sistemą su 2 gimdomis, kurių kiekviena turi po atskirą šoninę makštį, o jauniklis gimsta per vidurį einantį gimdymo kanalą. Kitų makštys per vidurį išlinkusios į šonus ir susilieja priekiniais galais, sudarydamos atgal nukreiptą makšties maišą. Gimdant jo galas praplyšta ir naujai susidariusiu kanalu (trečiąja makštimi) naujagimis patenka išorėn.
Sterblinių smegenys palyginti mažesnės už placentinių žinduolių, neturi didžiosios jungties, kuri jungia smegenų pusrutulius.
Sterbliniai bėgioja, laipioja, šokuoja.
Vabzdžiaėdžiai (Insectivora)
Nedideli, paprastai naktiniai žinduoliai. Minta bestuburiais. Daugeliui rūšių būdingas ilgas, plonas ir judrus snuktis, labai primityvi dantų sistema. Išore panašūs į graužikus, gyvenibo būdu artimi plėšriesiems. Tai – vieni primityviausių žinduolių. Iš jų kildinami kiti placentiniai žinduoliai. Vabzdžiaėdžiai gyveno su dinozaurais ir išliko iki šių dienų. Paplitę visame pasualyje, iškyrus poliarines ir Australinę sritis.
Šikšnosparniai (Chiroptera)
Vieninteliai žinduoliai, turintys tikrus sparnus ir gebantys skraidyti. Sparnų plėvė susidariusi iš pailgėjusios nugaros ir pilvo odos.
Artimi vabzdžiaėdžiams. Naktiniai gyvūnai. Paprastai gyvena kolonijomis.
Būrį sudaro du pobūriai: Megachiroptera (snukis nepritaikytas echolokacijai)
ir Microchiroptera (tamsoje orientuojasi skleisdami ultragarsą ir ausimis gaudydami grįžtantį aidą).
Sudaro beveik ketvirtadalį visų placentinių žinduolių rūšių.
Tupajos (Scandentia)
Nedideli, į voveres panašūs žinduoliai. Neturi jautrių ūsų. Klausa, uoslė ir rega gerai išsivysčiusios. Vadinamos „gyvosiomis fosilijomis“. Anksčiau buvo skiriamos prie primatų, vėliau pradėta svarstyti, kad galbūt jas verta skirti prie vabzdžiaėdžių ar į visai atskirą būrį.
Primatai (Primates)
Skirstomi į du pobūrius:
Stepsihini (pusbeždžionės) – lemūrai, galagai, loriai ir potai; būdingas juodas, į šuns panašus snukis ir gera uoslė. Turi dideles, pusiau uždaras akiduobes ir permatomą šviesą atspindintį sluoksnį už akies tinklainės. Tai daugiausia nedideli, primityvių požymių primatai.
Haplohini – ilgakulniai, beždžionės ir žmoginės beždžionės. Beždžionėms (Senojo pasaulio – pavianai, Naujojo pasaulio – koatos, marmozetės) būdinga plokščia krūtinė, plaukuotumas, palyginti didelės galvos smegenys, plikas snukis, gilus apatinis žandikaulis ir aštrūs iltiniai dantys. Akiduobės nuo smilkinio pusės uždaros, nukreiptos į priekį.
Žmoginės beždžionės labai protingos, sudaro sudėtingas bendruomenines grupes. Stuburas sutrumpėjęs, dubuo trumpas, platus, svorio centras žemai, krūtinė plati, mentės nugaros pusėje, veidas plokščias, žandiklauliai gerai išsivystę, plaštakos stveriamosios, šnervės išsidėsčiusios arti ir nukreiptos žemyn. Žmonės kartu su žmoginėmis beždžionėmis priklauso hominidams.
Primatų dydis labai įvairus – sveria nuo 35 gramų (peliniai lemūrai) iki 200 kg (gorilos). Dauguma ant rankų ir kojų pirštų turi plokščius nagus. Dauguma turi uodegą. Smegenų pusrutuliai gerai išsivystę; aukštesniųjų primatų priekinės smegenys stambios, raukšlėtu paviršiumi. Kaukolės smegeninė dalis išsiplėtusi.
Primatai laikosi bendruomeninėmis grupėmis (išskyrus orangutangus ir kai kuriuos lemūrus). Nedideli primatai ėda vabzdžius, stambesni – lapus ir vaisius.
Skruzdėdos ir jiems giminingi (Xenarthra)
Skruzdėdos, tinginiai ir šarvuočiai – nepilnadančiai. Tai labai degradavusi senovinių žinduolių grupė. Būdinga mažos galvos smegenys, beveik neraukšlėti smegenų pusrutuliai, neįprastos stuburo jungtys. Termoreguliacija netobula. Negreiti, turi galingus nagus. Dantys suvienodėję, be emalio, neturi šaknų, nuolat auga.
Triušiai, kiškiai ir kiškėnai (Lagomorpha)
Kiškiažvėriai - vabzdžiaėdžių, iš kurių kilo seniausi kanopiniai, giminaičiai. Panašūs į graužikus, taičau turi dar vieną viršutinių kandžių porą ir lengvesnę kaukolės struktūrą. Graužiamieji dantys be šaknų, bet juos iš visų pusių dengia emalis. Didelis vislumas. Kai kurių rūšių patelės gali pastoti prieš vesdamos pirmą vadą.
Graužikai (Rodentia)
Kai kurie teriologai linkę Rodentia skirstyti į du pobūrius, kiti palaiko skirstymą į 3 pobūrius (voveriniai, peliniai ir panašūs į jūrų kiaulytes). Graužikai atstovaujau daugiau kaip 40 procentams visų žinduolių rūšių. Tai – sena paleoceno laikų žinduolių grupė.
Maži, juda 4 kojomis (gali ir šokuoti, pvz., maros ar skalndyti, kaip voverės skraiduolės), turi ilgą uodegą, aštrius nagus ir ilgus ūsus. Dauguma labai bendruomeniški. Išsiskiria 4 labai dideliais, be šaknų, nuolat augančiais kandžiais. Kietas emalis yra tik iš priekio.
Gimstamumas didelis. Gyvena įvairiuse biotopuose, išskyrus vandenynus.
Banginiai (Cetacea)
Skirstomi į lygiuosius (ūsuotuosius) ir dantytuosius.
Ūsuotųjų banginių rūšių nedaug, dantytųjų rūšių daugiau, jie smulkesni. .
Dantytųjų banginių smegenys beveik tokios, kaip primatų.
Turi žuvies formos kūną be plaukų, į plaukmenis panašias priekines galūnes ir rudimentines užpakalines galūnes (kūno viduje). Kaulai lengvi, koryti, pripildyti aliejaus. Kvėpuoja per vieną ar 2 kvėpavimo angas. Gema ilgam sulaikyti kvėpavimą – kai kurie iki 2 valandų. Smegenų pusrutuliai stambūs.
Kilę iš sausumoje gyvenusių žinduolių. Seniausi banginiai gyveno eocene.
Banginių kūno šilumą palaiko storas poodinis riebalų sluoksnis. Šilumos izoliacija tokia gera, kad mirusiam gyvūnui išsiskirianti šiluma gali aptirpinti ir apdeginti audinius.
Uoslės neturi, regėjimas menkas. Daugiausia pasikliauja klausa ir lytėjimu. Skleidžia ultrgarsą.
Plėšrieji (Carnivora)
Skirstomi į 7 šeimas: šunys ir jiems giminingi, lokiai, meškėnai ir jiems giminingi, kiauniniai, viveros ir joms giminingi, hienos ir žeminis vilkas, katės; kai kur mangustos skiriamos į 8 šeimą.
Greiti ir vikrūs, aštriais dantimis bei nagais, jautria klausa, rega ir uosle, lanksčiu kūnu, palyginti ilga uodega. Daugumai būdinga didelės iltys, palyginti maži kandžiai ir dvi poros galūdinių dantų.
Dauguma minta ką tik nužudytais gyvūnais, kiti – mišriu maistu (lapės, barsukai), keletas – tik augalais (didžioji panda). Kai kurie nukrypo nuo tipiškos olėšriųjų elgsenos – dėmėtoji hiena ėda ir dvėselieną, urvinė hiena – beveik vien tik termitus.
Galvos smegenys gerai išsivysčiusios. Jaunikliai gimsta nerangūs, akli.
Ruoniai ir jūrų liūtai (Pinnipedia)
Manoma, kad irklakojai turėtų priklausyti Carnivora būriui. Jūrų liūtai ir vėpliai kilo iš iš į lokius panašių protėvių, o tikrieji ruoniai labiau giminingi ūdroms. Žinomi nuo mioceno laikų. Kūnas pailgas, aptakus, uodega trumpa. Apaugę plaukais, iškyrus vėplį. Ryškus lytinis dimorfizmas.
Drambliai (Proboscidea)
Didžiausi dabartiniai sausumos gyvūnai. Gali būti 4 m aukščio ir sverti beveik 10 tonų. Turi lankstų straublį, kuris yra kaip penktoji galūnė. Iltimis vadinami viršutiniai kandžiai. Didelės ausys nuolat juda ir ir padeda išlaikyti kūno temperatūrą. Oda stora, smulkiai raukšlėta, apaugusi retais plaukais. Dramblių yra 3 rūšys: azijinis (Elephas maximus),
afrikinis (Loxodonta africana)
ir Afrikos miškinis (Loxodonta cyclotis).
Vamzdžiadantis (Tubulidentata)
1 rūšis. Būdingi nefunkcionuojantys kolonos pavidalo skruostiniai dantys, ilgas snukis. Priekiniai dantys rezorbuojasi dar neprasikalę, prieškrūminiai greit iškrinta, krūminiai be emalio ir šaknų. Smegenys primityvios; mato prastai. Gera uoslė. Vamzdžiadantis yra maždaug kiaulės didumo, minta termitais. Kojų nagai kanopiški.
Damanai (Hyracoidea)
Panašūs į triušius, bet labaiu giminingi primityviems kanopiniams ir drambliams. Turi lipnias pėdas ir atlenkiamus užpakalinių kojų pirštus. Trumpaausiai, beveik beuodegiai.
Diugonis ir lamantinai (Sirenia)
Stambūs, lėtai judantys, aptakaus kūno žinduoliai, gyvenantys tropinėse upėse ir jūrų pakraščiuose. Minta tik augalais. Gamtoje priešų neturi. Sirenų protėviai buvo artimi dramblių protėviams.
Kanopiniai:
Dauguma turi ragus. Beveik visi augalėdžiai. Turi ilgą snukį, sudėtingą trinamųjų dantų rinkinį, statinės formos kūną. Kilo iš ankstyvųjų žinduolių formų kainozojaus eros pradžioje. Eocene jie tapo stambiais sunkiasvoriais žolėdžiais. Miocene daugelį jų pakeitė greitakojai žolėdžiai.
Neporakanopiai (Perissodactyla)
Kojų pirštų skaičius beveik visada nelyginis. Jiems priklauso arkliai, raganosiai ir tapyrai.
Porakanopiai (Artiodactyla)
Kiekviena koja turi po 2 arba po 4 pirštus. Priklauso beveik visi vidutiniai ir stambūs augalėdžiai. Primityviausi jų – kiaulės ir pekariai. Taip pat porakanopiams priklauso kupranugariai, lamos, begemotai, atrajotojai.
Žinduoliai, kurie artimoje ateityje gali išnykti:
ilgasnapė echidna,
šlakuotoji sterblinė pelė,
Tasmanijos bandikutas,
sterblinis kurmis,
potoras,
Midanao gimnūra,
Haičio plyšiadantis,
ilgaplaukė koata,
vilnotoji koata, auksaspalvis tamarinas,
mėlynasis banginis,
Hektoro delfinas,
Afrikos hieninis šuo,
rudasis vilkas,
Etiopijos šakalas,
pilkasis vilkas,
didžioji panda,
malajinis ilgalūpis lokys,
mažoji panda,
Europinė audinė,
sabalas,
kalanas,
fosa,
falanukas,
Ispanijos lūšis,
tigras,
irbis,
šiaurinis jūrų liūtas,
visos 3 dramblių rūšys,
dykuminis zebras,
Sumatros, Javos, juodasis ir šarvuotasis raganosiai,
kalninis tapyras,
nykštukinė kiaulė,
vikunija,
dvikupris kupranugaris,
šiaurinis elnias,
dėmėtasis elnias,
bantengas,
kuprėjus,
azijinis buivolas,
anoa,
gauras,
stumbras,
kardaragis oriksas,
adaksas,
alpinis ožys,
gemzė,
argalis,
muflonas,
sraigaragis ožys ir t.t.