Pradzia
zinduoliai
=> Laibapirstis
=> Galagai
=> Ilgakulniai
=> Sterblinis velnias
=> Skujuociai
=> Sarvuociai
=> Jaguarundis
=> Azijos liutas
=> baltasis liutas
=> Fosa
=> Javos elniukas
=> Kinijos muntjakas
=> Azijinis elniukas
=> Paprastasis dikdikas
=> Vilkas
=> Vilkas (2)
=> Canis dirus
pauksciai
ropliai
Varliagyviai
zuvys
bestuburiai
Guestbook
Pradžia - www.gamta.page.tl/Vilkas.htm
Daugelyje tautų vilkai buvo svarbūs mitologijoje. Visi žino istoriją apie Romulą ir Remą, kurie buvo Alba Longos karalaitės Rėjos Silvijos dvyniai sūnūs. Ką tik gimę buvo palikti prie Tiberio upės, kur juos išgelbėjo vilkė, o užaugino piemuo. Broliai norėjo pastatyti miestą, kur buvo rasti, tačiau susiginčijo dėl vietos. Romulas nužudė Remą ir tapo vieninteliu Romos įkūrėju.


Vilkas Fenris buvo skandinavų pusdievio Lokio sūnus. Dievai bandė jį pririšti, račiau jis nutraukdavo kiekvieną grandinę. Odinas paprašė dvergus nuvyti stebuklingus pančius, iš kurių vilkas nevaliotų ištrūkti. Pančių vijos buvo sukurtos iš katės žingsnių, moters barzdos, kalno šaknų, meškos sausgyslių, žuvies alsavimo ir paukščio seilių. Fenris sutiko būti supančiojamas tik tada, jei vienas iš dievų parodys pasitikėjimą ir įkiš ranką jam į nasrus. Tiūras, kovų dievas, ištiesė savo ranką. Pabaisą pavyko supančioti, tačiau Tiūras neteko rankos.

Žmonės prie Beringo jūros bijojo banginio žudiko Achluto, kuris gali virsti vilku. Tokiu pavidalu jis šuoliuoja žeme žudydamas ir rydamas žmones bei gyvūnus. Prisisotinęs žvėris grįžta į pakrantę ir vėl tampa banginiu žudiku. Manoma, kad vilko pėdsakai, vedantys prie jūros, yra ženklas, jog Achlutas ieško grobio.

Vilkolakis – būtybė, kada panorėjusi galinti virsti vilku. Vilkolakiai ypač aktyvūs prieš pilnatį. Viena šio mito ištakų yra XI a. baltarusių caraitis Vseslavas, atseit mūšio lauke virsdavęs laukiniu žvėrimi.

Turbūt nėra žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs istorijos apie Mauglį. Ji nėra iš piršto laužta. Būna, kad vilkai padeda moterims pagimdyti (1994 m. Amerikoje buvo toks atvejis, vilkai perkando bambagyslę, aplaižė naujagimį ir abu – motiną ir kūdikį – saugojo, kol pasirodė žmonės) ar net užaugina vaikus. Tiesa, tie vaikai netampa tikrais žmonėmis... Taip yra todėl, kad augdami jie neturi galimybės bendrauti su žmonėmis, tad perima juos globojančių gyvūnų psichines savybes bei socialinę elgseną. Na, juos galima išmokinti vaikščioti stačiomis ar suprasti keletą frazių, tačiau jie vis viena būna kaip žvėrys... žmogaus kailyje.

Bene garsiausia yra istorija apie Amalą ir Kamalą (1920 m., Bengalijos (Indija) Midnapuro kaimelis). Mergaites išaugino vilkai, vėliau jas „perėmė“ žmonės. Amala greit numirė (keliolika dienų po atskyrimo nuo vilkų), o aštuonmetė Kamala dar gyveno 9 metus. Visą gyvenimą ji valgė žalią mėsą, vandenį lakė iš dubenėlio. Ji turėjo ilgas rankas, stiprų apatinį žandikaulį, puikią uoslę, regėjimą. Ji nemokėjo kalbėti, tik kaukdavo. Kamala išmoko vaikščioti dvejomis kojomis ir suprasti keliasdešimt žodžių.

1976 m. Indijoje buvo pagautas vilkų išaugintas berniukas, kurį pavadino Paskaliu. Jis išmoko vaikščioti stačiomis, rengtis, praustis, bet nemokėjo kalbėti.

Norėčiau aprašyti vilkų gyvenimo įpročius. Kuo aiškiausiai matyti, kad šunys daugeliu bruožų nuo jų beveik nenutolo. Bent elementarus vilko elgsenos išmanymas – tiesiausias kelias į šuns pažinimą.

Miegodami drauge, vilkų gaujos nariai jaučiasi saugūs ir nešąla. Jie visi prisitaikę veikti kaip viena komanda. Kai vienas iš gaujos narių ką nors užuodžia ar išgirsta, savo kūno kalba įspėja kitus. Derindami savo veiksmus ir veikdami išvien, jie greičiau negu pavieniai individai pajunta pavojų ar sumedžioja už save didesnius gyvulius.
Vilkai akylai saugo savo teritoriją ir apie savo buvimą praneša staugimu. Kiekvienas gaujos narys žino savo vietą ir kiekvienas pernelyg pretenduojantis tapti viršesniu vilkas gali būti išvytas iš gaujos. Vienintelė poruotis galinti vilkų pora – dominuojantis patinas ir dominuojanti patelė. Rujos vedlys atrems bet kokį iššūkį jo valdžiai ir jėga arba protu apgins savo teises, dažniausiai konkurentai šiepia dantis ir ritualiai grumiasi.. Vilkų rujose rangų hierarchija sudėtingesnė negu šunų. Vilkai greit ima urgzt vienas ant kito ir gana dažnai susirieja. Per susirėmimus vilkai retai žūva, kartais gali būti sužeisti. Kai susipjauna vilkai, vaizdas būna baisus – priešininkai raičiojasi susikibę į gumulą, vilna lekia kuodais, bet, nepaisant viso baisumo, retai pasitaiko, kad jie vienas kitą tikrai papjautų. Kai tik vienas pasijunta silpnesnis, iškart atkiša priešui gerklę ir šis, nors stovi urgzdamas, konkurento negriebia. Jaunikliai tokiu atveju dažnai griūva aukštielninki ir nuolankiai vizgina uodegą. Taip elgiasi ir šeimininko barami naminiai šunys.

Vilkų snukio išraiškų yra 17.
Staugimas – svarbiausias vilkų bendravimo ūdas. Kai naktį pradeda inkšti jaunikliai, tuoj pat iš tolo juos ramindami atsiliepia kiti gaujos nariai. Vilkai staugia, norėdami susižinot su kitais gaujos nariais ar įspėti kitas gaujas, kad laikytųsi atokiau nuo jų teritorijos. Jei vilkas ima staugti, prie jo prisijungia kiti, dažnai derindamiesi vienas prie kito. Dėl garsų įvairovės gauja atrodo didesnė ir grėsmingesnė. Staugimas girdimas iki 16 km. Ypatingu balsu apie save vilkas ar vilkė praneša, artindamasis prie guolio. Kai vilkai persekioja būrį stirnų ar briedį, girdisi „leliojimas“ – įvairiabalsis kaukimas, panašus į būrio besivejančių skalikų kaukimą. Anot kai kurių gamtininkų, vilkai naudojasi „telegrafu“ be laidų. Pamatęs migruojančių elnių būrį, vilkas tam tikru kaukimu pasiunčia signalą, kurį perima artimiausias vilkas, paskui kitas, ir žinia, jog elniai kraustosi, pasklinda po visą teritoriją. Kai prasideda ruja, naktimis pirma užkaukia vilkė, po to jaunikliai ir galiausiai – storabalsis patinas.

Ir vilkas, ir šuo geriausiai suuodžia tada, kai žemės temperatūra kiek aukštesnė už oro ir kvapas kyla į viršų. Taip paprastai būna vakare, todėl šis paros metas mėgstamiausias vilkų medžioklės metas. Jei medžioklė nesėkminga, medžioti gali visą naktį. Jei būna labai alkani, grobio ieškoti gali ir dieną. Po sėkmingos medžioklės ilsisi saugioje vietoje. Medžiojančių vilkų būrys gali nualint ne tik stirną, bet ir galingą briedį. Dažniausiai miško milžinas tampa vilkų grobiu, esant kietai sniego plutai, kuri vilką išlaiko, o nuo briedžio svorio lūžta. Tada šakotaragis negali toli nubėgti – aštri ledinė grienė iki kraujo jam pjauna kojas, ir netgi stambus raguotis turi greitai sustoti. Čia užverda mirtinas mūšis. Dažnai ne vienas vilkas žūva nuo briedžio kanopų, bet galiausiai vieninga gauja beveik visada nugali. Briedį vilkai čiumpa už gerklės, šerną – už šono. Jų dantys išvagoja 10 – 15 cm ilgio žaizdas. Kartais patelės varo stirnas ar elnius ant tykančių patinų.

Kitaip vilkai medžioja šunis. Kai kurių šaltinių teigimu, vienas vilkų, paprastai vilkė, išeina priešais šunį. Kai šuo ją pastebi, vilkė arba apsimeta, kad jo bijo, arba vilioja šunį žaisti. Šuo prieina arčiau, vilkė patyliukais pabėga ir jį įvilioja į spąstus, kur pasislėpę kiti vilkai. Kai šuo juos pamato, jau būna per vėlu. Vilkai jį puola ir sudrasko į gabalus. Štai kaip šuns medžioklę aprašo Džekas Londonas („Baltoji iltis“): „Vienausis, vilkdamas paskui save pakinktus, lėkė tolyn. O ten, sniege jų pramintoj provėžoj, jo laukė vilkė. Priartėjus prie jos, jis staiga pasidarė atsargus. Ėmė slinkti pamažu, budriais bei smulkiais žingsniais, pagaliau visai sustojo. Jis stebėjo ją atidžiai, dvejodamas, nors ir gosliai. Ji tarytum šypsojosi, rodydama jam dantis, norėdama labiau prisimeilinti, negu išgąsdinti. Jis žengė keletą žingsnių jo link ir žaismingai stabtelėjo. Vis dar budrus ir atsargus, pastatęs uodegą ir ausis, aukštai iškėlęs galvą, Vienausis artinosi prie jos.
Jis mėgino su ja apsiuostyti, bet ji žvitriai ir droviai pasitraukė į šalį. Kiekvieną kartą, kai jis mėgindavo priartėti, ji tuoj pasitraukdavo. Žingsnis po žingsnio, ji viliojo jį pavojun, toliau nuo draugų – žmonių. Kartą toks neaiškus įtarimas blykstelėjo jo sąmonėj, ir jis, atsukęs galvą, pažiūrėjo į apvirtusias roges ir abu vyrus, kurie jį šaukė.
Tačiau jei tokia mintis ir kilo jo galvoj, ją tuoj pat išsklaidė vilkė, kuri, prisiartinusi prie jo, uostinėjo jo nosį ir vėl droviai pasitraukė, jam dar nesuskubus priartėti.
Vienausis suprato savo klaidą, bet buvo per vėlu. Nespėję dar suvokti priežasties, abu vyrai pamatė, kaip jis apsisuko ir ėmė bėgti pas juos. Netrukus jie pastebėjo apie dešimt liesų pilkų vilkų, kurie, šuoliuodami per sniegą, artėjo įkypai, atkirsdami šuniui kelią prie rogių. Bemat dingo vilkės drovumas ir žaismingumas. Urgzdama ji puolė Vienausį.“

Vilkiukai kolektyviai medžioti mokosi iš pradžių pasyviai dalyvaudami medžioklėje, stebėdami suaugusiųjų veiksmus. Greitai jie patys tampa pilnaverčiais medžiotojų kolektyvo nariais.

Vilkai minta beveik vien tik mėsa – stambiais ir vidutinio didumo laukiniais ir naminiais gyvūnais. Žiemą dažnai badauja. Lietuvos vilkai dažniausiai minta stirniena, rečiau – briediena, šerniena, elniena, kiškiena. Naminius gyvulius pjauna dažniausiai vasaros pabaigoje, kai medžioja visa šeima. Tuomet medžioja ne tik išalkę, bet ir mokydami vaikus.

Alkani vilkai ėda ir maitą. Dėl savo tvirto skrandžio ir gero apetito jie yra puikūs gamtos sanitarai. Ėda išmestus padvėsusių naminių gyvūnų lavonus, kritusius laukinius gyvulius.
Gali ilgai (savaitę ir ilgiau) badauti, bet, pasitaikius progai, stengiasi pasisotinti kelioms dienoms. Kiek gali iš karto suėsti mėsos, nėr vieningos nuomonės. Teigiama, kad alkanas vilkas gali suryti pusę veršelio, avino ar 10 – 25 kg mėsos. Manoma, kad paprastai vilko vienkartinė mėsos porcija – 3 kg, o prarytą didesnį kiekį neužilgo atryja. Taigi alkanas vilkas gali suėsti maisto daugiau, negu leidžia jo organizmo fiziologinės savybės, bet netrukus turi juo atsikratyti. Nesuėsto grobio likučius paslepia, o jei ne, juos greit suėda kiti plėšrūnai.
Vilkas iš prigimties moka laikyti pusiausvyrą. Jis gali kurį laiką stovėt ant užpakalinių kojų, uosdamas orą ar norėdamas pasiekt kokį jį sudominusį daiktą.

Įdomūs ir vilkų miegojimo įpročiai – vilkas paprastai kurį laiką sukasi ratu, kad išlygintų vietą, kur atsigulė. Vilkai dažnai miega atsukę vienas kitam nugaras – taip daro ir dauguma šunų, šliedamiesi prie šeimininko.

Vilkai sudaro šeimynines grupes, kadangi jiems būdingas stiprus gaujos instinktas. Šeimą paprastai sudaro pora tėvų, šiųmečiai ir pernykščiai jaunikliai – viso 7–12 vilkų. Kai kurių tyrinėtojų duomenimis, prie vilkų šeimos kartais prisideda dar ir vienišas vilkas kuris lygiai taip pat, kaip ir tėvai, rūpinasi vilkiukais. Per rują kelios giminingos šeimos trumpam susijungia. Vilkai valdas (iki 10 000 ha) atkakliai gina, jose pasirenkami pastovūs takai, kurie nesikeičia net pakitus gamtovaizdžiui. Bėgančią šeimos vorą veda vilkė, o paskui jauniklius seka patinas. Jis pirmasis veja įsibrovėlį, puola grobį ir pirmasis paėda. Visa vora bėga ristele, koja kojon, todėl iš pėdų atrodo, kad bėgta vieno vilko. Vora mėgdžioja visus vilkės judesius – žaibiškai sustoja, gula, šoka bėgti. Žuvus motinai, šeima trumpam pakrinka, kol patinas pripažįsta vedle jaunesnę vilkę.

Vilkų pora būna labai ištikima. Vienam žuvus, kitas dar ilgai nesirenka poros arba apskritai liek vienišas.

Lietuvoje vilkai gausesni miškinguose ir pelkėtuose rajonuose, kur lengviau galima pasislėpti nuo persekiojimo ir augiai išauginti jauniklius. Jauniklius veda ir augina guolyje, kurį įsirengia šlapio raisto salelėje, tankiame jaunuolyne, aukštomis žolėmis apaugusioje dykynėje, netoli vandens telkinio, nuošaliose, žmonių retai lankomose vietose. Guolį įsirengia negiliame urve po pasvirusio ar išvirtusio medžio šaknimis, kelmu, kartais ir žemės paviršiuje tarp žolių. Nuo guolio iki vandens būna išminti takai. Vilkai be vandens negali išbūti nė dienos, ypač per vasaros karščius.
Veiklūs visus metus, paros atžvilgiu tai – naktiniai gyvūnai.

Jauniklių auginimo periodu vilkai būna sėslūs. Kai paaugę jaunikliai palieka guolį, vilkų šeima pradeda klajoti didesnėje teritorijoje, tik kartais grįždama į pamėgtas vietas. Tada prie senų vilkų su šiųmečiais jaunikliais prisijungia ir pernykščiai, dar nesubrendę jaunikliai. Taip susidaro šeimyninės vilkų grupės. Kiekviena tokia grupė turi savo medžioklės plotus, kurių ribas retkarčiais pažymi šlapimu (patinai kas 130 – 160 m, patelės kas 300 m). Medžioklės plotų didumas priklauso nuo vilkų gausumo bei maisto išteklių.

Lietuvoje vilkai rujoja nuo sausio pabaigos ar vasario pradžios iki kovo mėnesio. Nėštumo trukmė – 62 – 63 dienos (Rusijos vilkių nėštumo trukmė, atrodo, yra 62 – 72 dienos). Dauguma vaikus veda nuo balandžio pabaigos iki gegužės vidurio, nors pasitaiko ankstyvesnių bei vėlyvesnių vadų. Veda 1–9 (dažniausiai 3–7, kitais šaltiniais – 5–6, iki 14–15, katrais tik 2 ) jauniklius. Amerikietiškos vilkės veda 5 – 14, vidutiniškai 7 jauniklius. Jie gimsta akli, praregi po 10 – 12 dienų. Motina juos žindo apie 45 dienas. Pirmomis savaitėmis vienų nepalieka, tada vilkę maitina patinas. Jis grobį atneša prie guolio. Po 3 savaičių į medžioklę tėvai eina kartu. 3 – 4 savaičių vilkiukai pradeda ėsti mėsą, iš pradžių tik atrytą. Jauniklių skrandyje būna mažai virškinimo sulčių, todėl pasisavina tik apvirškintą maistą. 3 – 4 mėnesių vilkiukai jau gali sudoroti atneštą pusiau gyvą grobį. Vasaros pabaigoje paaugusius ir sustiprėjusius tėvai vedasi į medžioklę.

Gimę vilkiukai sveria 350 – 450 g. Per pirmuosius 4 mėnesius užauga iki 14 – 15 kg. Lytiškai subręsta antrųjų gyvenimo metų gale (2 – 3 metų).
Vilkai priešų praktiškai neturi. Daugokai yra mitybinių konkurentų (lūšys, lapės, usūriniai šunys, netgi šernai, kurie suėda vilkų grobio likučius).

Pavojingiausia liga – pasiutligė. Iš siurbikių dažniausias parazitas Alaria alaria, iš kaspinuočių – Taenia hydatigena, kuris parazituoja ir žmonių žarnyne, iš apvaliųjų kirmėlių – Uncinaria stenocephala, Ancylostoma caninum, Toxocara canis. Dažniau kaip kiti plėšrieji žvėrys serga trichinelioze.

Canis lupus lupus išvaizda:
Vilkas yra proporcingo kūno sudėjimo, stiprus žvėris. Liemuo nuo sprando į pasturgalį kiek žemėja. Kaklas storas, raumeningas. Kojos ilgokos, pėdos palyginti nedidelės. Pirštai suglausti. Snukis ilgokas, bet nenusmailėjęs. Antakiai ryškūs, todėl akys atrodo gilios, truputį primerktos ir įstrižokos. Ausys trikampės, smailiomis viršūnėmis. Senesni patinai turi ilgesnių plaukų karčiukus. Uodega taip pat apaugusi ilgesniais plaukais, nuleista. Bėgdamas šuoliais, vilkas pakelia ją iki nugaros lygio, bet niekuomet neužriečia.
Kailis tankus, bet šiurkštokas. Žiemą sprandas, nugara ir šonų viršus pilkšvai ar gelsvai juosvos spalvos. Tamsiausia nugaros ketera, nes juodi akuotplaukiai pridengia šviesius vilnaplaukius. Snukio šonai, pasmakrė, krūtinė, papilvė, kojos – gelsvai rusvos spalvos. Uodegos galas beveik juodas. Pasitaiko ir spalvinių nukrypimų – baltų, beveik juodų vilkų.
Jauniklių kailis tamsiai pilkas, panašus į lapiukų. Vilkiukų uodegos galiukas juodas. Vasaros pabaigoje jauniklių kailis keičiasi, pašiurkštėja, įgauna rusvą atspalvį. Juodų akuotplaukių dar būna nedaug. Rudenį plaukai pailgėja ir sutankėja. Kailis tampa panašus į suaugusiojo, tik vienodesnis – tam tikrų kūno dalių spalva mažai skiriasi. Antramečių vilkų kailis nuo senių nebesiskiria.
Suaugę šeriasi pavasarį nuo kovo pabaigos iki birželio. Rudenį plaukų danga beveik nesikeičia, tik sutankėja ir pailgėja. Žieminis kailis visiškai susiformuoja lapkričio pabaigoje.
Kaukolei būdinga masyvi veidinė dalis ir aplyginti nedidelė bei siaura smegeninė dalis. Žandikauliai ir dantys gerai išsivystę. Skruostų lankai stambūs, plačiai išlinkę į šonus, ypač užpakalinėje dalyje. Kakta plati, jos vidurys truputį įdubęs. Viršugalvio ir pakaušio keteros masyvios. Dantys stiprūs, ypač stambūs galūdiniai. Iltys vidutinio aukščio.
Bėga dideliais žingsniais, lengvai peršoka nedideles kliūtis, šokuoja lėtais, ilgais šuoliais, toli mesdamas priekines kojas, tarsi siūbuoja.
Vilko pėdsakai panašūs į stambaus šuns, tik pėda didesnė, pailgesnė. Pirštų pagalvėlės pailgos ir kietos, nagai dideli, o pėdsakai sniege ar purioje drėgnoje žemėje ryškesni negu šuns. Šunų pirštai labiau išsiriečia, todėl jų pėdsakas ne toks ryškus. Be to, retas šuo ilgesnį laiko tarpą bėga vienoda ristele tiesia linija. To paties amžiaus patino pėda didesnė, apvalesnė už patelės ir stipriau įsispaudžia. Patino pėdos ilgio ir pločio santykis 1:3, patelės – 1:5. senio pėdos būna 1–2 cm didesnės, negu jauniklio. Patino žingsnis ilgesnis negu patelės.

Lietuvos vilkų Canis lupus lupus kūno masė ir matmenys:
Patinai sveria 31–65 kg, vidutiniškai 45 kg; patelės – 23,7–51 kg, vidutiniškai 37,4 kg. Patinų kūno ilgis (iki uodegos pagrindo) 107–150 cm, vidutiniškai 123,5 cm; patelių – 108–139 cm, vidutiniškai 118,6 cm. Patinų uodegos ilgis 34–50 cm, vidutiniškai 42 cm; patelių – 35–52 cm, vidutiniškai 39,5 cm. Patinų pėdos ilgis (nuo kulno sąnario kampo iki ilgiausio piršto galo be nago) 22–29 cm, vidutiniškai 26 cm; patelių – 18–31 cm, vidutiniškai 23,8 cm.

Įvairūs šaltiniai vilkų matmenis ir masę nurodo skirtingai. Taip yra jau vien todėl, kad labai skiriasi porūšiai. Vienoje senų gerų laikų, bet be galo protingoje rusiškoje (lietuviškų tokių iki šiol nerandu, jose dažniausiai daug paveiksliukų ir mažai informacijos) knygoje teigiama, kad vilko kūno ilgis 105 – 160 cm; uodegos – 35 – 50 cm; ūgis 80 – 85 cm, iki 100 cm; masė 32 – 50 kg, kartais nuo 16 iki 90 kg.  
Kitose knygose (jau iš Vakarų ir naujesnėse) aptinkama informacija nedaug skiriasi – ilgis 1 – 1,4 m, iki 1,5 m; uodega 30 – 48 cm, iki 51 cm, masė 16 – 60 kg. Ten rašoma, kad ilgis su uodega – iki 1,8 m. Vilkai, gyvenantys pietuose, mažesni už „šiauriečius“. Kailio spalva taip pat priklauso nuo geografinio paplitimo, ji keičiasi nuo visiškai baltos (Arkties populiacijų) iki pilkos, rudos, cinamono ar net juodos.
Beje, apie amerikietiškus vilkus.
Jų kūno ilgis nuo nosies iki uodegos patinų yra maždaug 1000–1300 mm, patelių – 870–1170 mm. Uodegos ilgis 350–520 mm. Patinai sveria 30–80 kg, vidutiniškai 55 kg, patelės – 23–55 kg, vidutiniškai 45 kg. Ūgis – 60–90 cm.
Tarp Šiaurės Amerikos vilkų dažniausiai pasitaikanti spalva charakterizuojama kaip įvairūs baltos spalvos mišiniai su juoda, pilka, cinamono, ruda priekinėje gyvūno dalyje. Nugara dažniausiai juoda; snukis, ausys, galūnės – cinamono spalvų. Kūno apačia šviesesnė, uodega juoda viršuje, blykštanti į galiuką. Juodi vilkai gali turėti šviesių dėmelių. Pasitaiko ir baltų vilkų. Vilko spalva priklauso nuo jo porūšio.

=> Do you also want a homepage for free? Then click here! <=