Pradzia
zinduoliai
=> Laibapirstis
=> Galagai
=> Ilgakulniai
=> Sterblinis velnias
=> Skujuociai
=> Sarvuociai
=> Jaguarundis
=> Azijos liutas
=> baltasis liutas
=> Fosa
=> Javos elniukas
=> Kinijos muntjakas
=> Azijinis elniukas
=> Paprastasis dikdikas
=> Vilkas
=> Vilkas (2)
=> Canis dirus
pauksciai
ropliai
Varliagyviai
zuvys
bestuburiai
Guestbook

Karalija: Animalia
Tipas: Chordata
Poklasis: Vertebrata
Klasė: Mammalia
Būrys: Carnivora
Šeima: Canidae
Gentis: Canis
Rūšis: Canis lupus

 

Vilkas – didelis ir paslaptingas gyvūnas. Gamtoje jis – did¸iausias šuninių atstovas. Jis – šunų, mūsų mylimų augintinių, protėvis. Dar daugiau – dauguma mokslininkų mano, kad iš tiesų šuo ir vilkas priklauso tai pačiai rūšiai, kad šuo – tik vienas iš daugelio Canis lupus porūšių. Galbūt Canis familiaris niekada nebus pavadintas Canis lupus, tačiau tokiam svarbiam gyvūnui, kurio dėka šalia jūsų dabar snaud¸ia šeimos numylėtiniai, norėčiau atiduoti duoklę. Iš visos širdies.

´induoliai pradėjo vystytis mezozojaus pabaigoje (pirmieji pasirodė Triase). Tuo metu keitėsi landšaftas, vėso klimatas, pama¸u nyko dinozaurų grupės. Dėl plaukų dangos, šilto kraujo (beje, nema¸ai paleontologų mano, kad dinozaurai taip pat galėjo būti edotermai) ir didelio smegenų tūrio, atšalus klimatui, ¸induoliai galėjo lengvai prisitaikyti prie naujų gamtos sąlygų ir išgyventi, ko nesugebėjo dinozaurai. Pirmasis į šunį panašus gyvūnas atsirado prieš 30 mln. metų Oligoceno periode. Tai buvo Cynodictis, ilgu snukiu mangustą primenantis gyvis.



Kitas į šunį panašus padaras buvo Tomarctus, pasirodęs prieš 24 mln. m. Mioceno periode. Jis gyveno Šiaurės Afrikoje, turėjo kai kurios šunims būdingus bruo¸us, bet nebuvo artimas šuns šeimos protėvių giminaitis.


Vėliau išsivystė Canis genties ¸induoliai, iš jų prieš 300 000 m. atsirado vilkas Canis lupus. Iš jo prieš 12 000 metų atsirado naminis šuo.

Išnykęs vilkas Canis dirus gyveno ledynmečiu Kalifornijoje.



Jis buvo didesnis u¸ bet kurį dabar gyvenantį vilką ir med¸iojo mamutus bei kitus stambius ledynmečio ¸induolius. Mačiau daugybę paveikslų ir aprašymų apie ledynmečio Amerikoje laikus. Daug iškastinių to meto liekanų yra Rančo La Brea apylinkėse (Los Angeles). Čionai, sudarydama did¸iules balas, skysta nafta kaupėsi ¸emose vietose. ´iemą tokių naftos e¸erų paviršiuje kaupdavosi vanduo, kuris viliojo gyvūnus. Jie įklimpdavo į naftą, tas pats atsitikdavo ir plėšrūnams (da¸nai – kardadančiams tigrams Smilodon), kurie maitinosi lavonais. Greta Smilodon laikydavosi ir vilkai. Tarkim, į naftos liūną įpuolusį mamutą doroja vilkai ir pešasi dėl jo su kardadančiu tigru. Kai Smilodon susirenka daugiau, dvėseliena maitinasi jie, o vilkai laukia savo eilės. Kardadančiai tigrai išnyko prieš 14 000 metų; gali būti, ne visai savo noru – greičiausiai jiems padėjo mūsų protėviai ¸monės. Remiantis turimais duomenimis, gyvūnai išmirdavo tuose rajonuose, į kuriuos pakliūdavo ¸monės. Taip buvo dėl to, kad stambūs ¸induoliai jų nebijojo ir nesisaugojo, o kai didieji ¸olėd¸iai buvo išnaikinti, did¸iosios katės Smilodon ir mil¸iniškieji vilkai Canis dirus neteko maisto ir išmirė, nes nepajėgė konkuruoti su ¸mogumi. Be to, tirpstant ledynams, išnyko daug rūšių, visų pirma – patys stambiausieji. Ma¸esni ¸induoliai bei miško gyvūnai išliko, tarp jų – ir vilkai (ne tokie dideli kaip Canis dirus).


Visuose ¸emynuose gyvenantys vilkai, kad ir kokie būtų nepanašūs, gali laisvai tarpusavyje kry¸mintis ir yra vienos rūšies porūšiai. Nors, formuojantis dabartinėms rūšims, ¸emynai jau buvo atsiskyrę, gyvūnai galėjo migruoti. Iš Europos į Šiaurės Ameriką jie plito per Beringo sąsmauką. Šis kelias atsivėrė Mioceno periode, tuomet toje vietoje buvo pakankamai šilta. Vėliau klimatas tapo atšiauresnis, o prieš 30 000 metų šiuo keliu traukė ir ¸mogus (turbūt vienas paskutinių).

Ka¸kada daug ginčų buvo kilę dėl šuns protėvių tapatybės. Dabar ¸inoma, kad tai – tik vilkai. Skirtumus ir panašumus tarp vilkų ir šunų aprašysiu vėliau. O dabar paminėsiu pagrindines klaidingas teorijas ir keletą pirmųjų šunų.

Visi šunys, nesvarbu, kokio didumo, yra kilę iš vilkų. Dėl skirtingų vilkų veislių spalvų šiandien turime tiek daug įvairių šunų. Vilkai yra labai bendruomeniški gyvūnai, turintys aštrius pojūčius, jie veikia išvien, kad sumed¸iotų u¸ save didesnius gyvūnus. Labai raiškus jų bendravimas ir bandos elgesys, kurio reikėjo norint apsisaugoti, šiandien atsispindi net ma¸iausių šunų elgsenoje.

´mogus tikriausiai pirmą kartą pradėjo artimai gyventi su vilkais per paskutinį ledynmetį. Senovės Egipto ir Vakarų Azijos gyventojai pirmi pardėjo išvedinėt šunų veisles, tokias kaip mastifai ar kurtai.

Yra nuomonė, kad kadaise ma¸i vilkai sekiojo paskui med¸iojančius pirmykščius ¸mones per tam tikrą atstumą. Jei med¸iojamas ¸vėris būdavo su¸eistas ir pasislėpdavo, vilkai jį aptikdavo. Nuo grobio kai kas tekdavo ir jiems. Pama¸u susidarė abiem pusėms naudinga bendrija.

Pirmajam laukinių gyvūnų ir ¸monių suartėjimui daug įtakos turėjo ugnis. Seniausiais naminių šunų protėviais laikytini vilkiukai, ¸indyti moterų, netekusių kūdikių.

Ilgą laiką populiari buvo teorija, pasak kurios, šunys yra kilę iš Canis ferrus – laukinių, dabar jau išnykusių šunų. Bėda ta, kad ir patys atkakliausi archeologai, kiek bekasinėtų, jokio Canis ferrus taip ir nerado. Jei jis tikrai egzistavo, turėjo būti plačiai paplitęs ir ka¸in ar būtų taip staiga ėmęs ir išnykęs – juk neišnyko net nuosekliai ir tikslingai ¸mogaus naikinami vilkai.

Anksčiau manyta, kad lapė Vulpes vulpes yra šunų protėvis. Tačiau ji atkakli vienišė, nerodanti polinkio taikytis prie ¸mogaus. Nė karto nėra buvę, kad lapė taptų tikru naminiu gyvuliu. Esu jaukinusis daug šiaurinių lapių, tačiau iš tikrųjų prijaukinti pavyko tik vieną. Tiesa, iš ¸monių ji noriai bendravo tik su manimi ir mano tėvu, tačiau mokėjo vaikščioti su pavadėliu, vizginti uodegą ir puikiai sutarė su šunimis. Nuo šuns lapė skiriasi ne tik būdu, bet ir kaukolės struktūra, ovaliais akių vyzd¸iais, dantų skaičiumi, aštroku specifiniu kvapu ir chromosomų skaičiumi.

Buvo minčių, kad naminių šunų protėviai – šakalai ar net tigrai, jei anksčiau paminėtos kilmės teorijos ka¸kada dar galėjo kelti abejonių, tai pastaroji („tigrinė“) visiškai prasilenkia su realybe...

Šunų protėvis – durpynų špicas Canis familiaris palustris Rűtimeyer. Jį aptiko L. Riutimejeris, tyrinėjęs sluoksnius iš tų laikų, kai dar nesiversta ¸emdirbyste. Durpyno špico kaukolė buvo ma¸a, snukis trumpas ir smailas. Jis – špicų, terjerų, pinčerių protėvis. Med¸ioklei nebuvo naudotas, sargavo ir gal kartais buvo naudotas maistui. Gyveno poliniuos statiniuos, kur nedaug vietos, tad buvo ma¸o ūgio.
Dar senesni palaikai aptinkami prie Baltijos jūros. ´inomesni šuns protėviai – Canis familiaris Putjatini ir Canis familiaris Inostranzemi.
Canis familiaris Putjatini iš paleolito laikų, jam duota 10 000 metų, vėliau nustatyta, kad jis iš dar senesnių laikų, kai ¸mogus dar nebuvo med¸iotojas, bet jau buvo sėslus ir gyveno duobėse ir lagūnose. Šuo buvo panašus į dingą.

Canis familiaris Inostranzemi kaukolė panaši į vilko.
Vėlesnių am¸ių nuosėdose prie Ladogos e¸ero aptikta Canis familiaris palustris Ladoegnsis liekanos.

Skirtingi vilkų porūšiai galėjo būti skirtingų šunų veislių protėviai. Po ¸emynus išsibarstę vilkai buvo prijaukinti ne vienu metu, skirtingos selekcijos dėka dabar turime tokią daugybę šunų veislių. Manoma, kad Kinijos vilkas yra Rytų spanielių, špicų, dekoratyvinių šunų protėvis; Azijinis vilkas – greihaundų, skalikų, sarginių šunų, bandašunių, paukštšunių, spanielių protėvis; pilkasis vilkas – terjerų, Europos dekoratyvinių špicų protėvis; Šiaurės Amerikos vilkas – eskimų špicų protėvis.

Nors tarp šuns ir vilko yra daugybė panašumų, jie nėra identiški gyvūnai. Gyvendami su ¸mogumi, šunys kito, jų elgsena ir jutimai, nors ir panašūs, nėra visai tokie, kaip ir vilkų. Netgi hierarchijos sistema šunų gaujose ne tokia sudėtinga, kaip tarp laukinių giminaičių.

Vilkų ir šunų kraujo baltymai identiški, šiais laikais daugelis netgi atsisako vadinti naminį šunį atskira gyvūnų rūšimi ir laiko jį vienu iš daugelio vilko porūšių, prisitaikiusių gyventi ne miške ar stepėje, o ¸mogaus namuose.

Naminiai šunys smarkiai nutolo nuo savo laukinių protėvių. Per daugybę kryptingos atrankos metų pakito išvaizda, elgesys, psichika. Šunys netapo pranašesni u¸ vilkus – jie tapo parankesni, patogesni ¸mogui, nes prarado tokias laukinių ¸vėrių savybes, kaip atsargumas ir nepatiklumas, jas pakeitė atsidavimas ¸mogui, drąsa, paklusnumas.

´monės nuo seno veisė šuns ir vilko hibridus. Galai miškuose palikdavo pririštas kales, kad šios poruotųsi su vilkais. Šiaurės Amerikos indėnai, siekdami pagerinti savo šunų veisles, kry¸mindavo juos su vilkais. Rytų Sibiro šiaurės ir Kamčiatkos tautos kry¸mindavo laikas su vilkais, o jų hibridai būdavo vertinami u¸ greitį, ištvermę, sugebėjimą be maisto ir poilsio įveikti didelius atstumus.

FCI pripa¸inti du vilko ir šuns mišrūnai – Sarloso ir čekų vilkšuniai. Sarloso vilkšunis kilęs iš Nyderlandų, auginamas kaip šeimos šuo. Kalių ūgis 60 – 70 cm, patinų – 65 – 75 cm. Kailis lygus, juosvai ar rusvai pilkas, kreminis, baltas. Šuo nuovokus, atsargus ir budrus, turi gerą uoslę, retai loja. Kalės rujoja kartą metuose. Ma¸ą šuniuką reikia partinti prie kitų šunų, ¸monių ir gyvūnų. Sarloso vilkšunis dresuojamas lengvai, bet visiško paklusnumo tikėtis neverta. Teigiama, kad su nepa¸įstamais ¸monėmis elgesys „vilkiškai atsargus“. Neįprastos sąlygos šį vilkšunį išmuša iš vė¸ių. Tai gana reta ir nauja veislė, išvesta sukry¸minus vokiečių aviganius su vilkais. Čekoslovakų vilkšunių tėvynė – Čekija. U¸ Sarloso vilkšunius jie atkaklesni ir savarankiškesni. Šie vilkšuniai labai prisirišę prie šeimininko, jie – puikūs namų šunys, sargai, gelbėtojai. Tokius „beveik vilkus“ auginti gali ne bet kas, jų niekada nebus įmanoma išdresuoti „iki galo“, tačiau jie vis viena pavergia ¸monių širdis. Mano svajonė taip pat yra kada nors auginti vilką. Jei ne tikrą, tai bent vilkšunį. Gyvūną, kurio akys spindi laisve...

Laikos da¸nai vadinamos „primityviaisiais šunimis“, nes jos artimos vilkams. Pirmųjų naminių šunų kaukolės panašiausios į šiuolaikinės laikos kaukolę. Laikos - seniausia pasauly naminių šunų veislė. Estetiniai ir eksterjeriniai vertinimo kriterijai laikoms taikomi tik keletą dešimtmečių, todėl ši veislių grupė nespėjo pernelyg nutolti nuo savo laukinių protėvių – vilkų. Tokios pusiau natūralios atrankos dėka (rūsčios gamtos sąlygos ir grie¸ti ¸mogaus – med¸iotojo reikalavimai) laikų veislių grupė iš laukinių ir puslaukinių protėvių puikią sveikatą, med¸ioklės azartą ir organizmo gebėjimą daug geriau įsisavint pašaro teikiamą energiją (tad nesportuojančios vyresnio am¸iaus laikos linkusios tukti).

Vilkai ir šunys turi vienodą diploidinių chromosomų skaičių – po 78. šakalai – 74. Šunys turi 90 charakteringų elgsenos bruo¸ų. Iš jų apie 70 panašių bruo¸ų turi ir vilkai, todėl jie ir šunys be sunkumų gali „susišnekėti“. Įdomus E.Setono – Tompsono aprašytas atvejis. Buvo tiriami kurtai. Stepėje iš narvo išleido sugautą vilkę ir ant jos u¸siundė šunis. Vilkė bėgo, kiek kojos nešė, o kurtai – iš paskos. Atrodė, jau nebėra išsigelbėjimo, po minutėlės šunys turėjo ją pavyti ir sudraskyti, bet čia įvyko akibrokštas: vilkė sustojo, staigiai apsisuko ir ramiai nuėjo pasitikti šunų, meiliai mojuodama uodega. Pribėgę šunys ją apsupo ir suglumę sustojo, nerodydami jokio priešiškumo. Uodega mojuojanti vilkė nebebuvo jų priešas.

Nors yra ir daug panašumų, vis dėlto naminiai šunys ir vilkai – labai skirtingi gyvūnai. Daugiausia jie skiriasi psichika ir charakteriu. Vilko išlikimas priklauso ne nuo ¸mogaus, o nuo jo paties. Jam niekas neįsakinėja, kaip šuniui, vilkas med¸ioja, kai išalksta, ir grobį renkasi tokį, kokį gali sumed¸iot ma¸iausiomis sąnaudomis. Jie nepuola pavojingų gyvūnų, iš tolo apeina pavojingas vietas ir yra nepatiklūs ir baikštūs. Vieni šaltiniai teigia, kad vilkai beveik nedresuojami ir neprijaukinami miško ¸vėrys, kiti – kad juos galima prijaukinti... Nors vilkas stiprus, jis baikštus ir vengia bet kokio pavojaus. Jei jis prijaukintas, tai labai atsiduoda savo šeimininkui ir savo prieraišumą reiškia dar audringiau nei naminis šuo. Tačiau vilkas pameta galvą susidūręs su jam ne¸inomais dalykais. Jo pirmoji reakcija – bėgti. Jei tokios galimybės nėra, iš baimės jis gali sukand¸ioti bet ką. Lyginamasis vilko smegenų svoris viršija šuns smegenų svorį net 30%. Šis skirtumas atsiranda dėl daug geriau išvystytų vilko uoslės, klausos ir regėjimo centrų, o patys vilkų jutimo organai – akys, ausys, nosis – tobulesni negu šuns. Be to, vilkai u¸ šunis greitesni, ištvermingesni ir sąlyginai stipresni. Med¸iodami vilkai daugiausia vadovaujasi rega ir klausa. Tamsoje jie mato geriau negu kiti šuninių šeimos atstovai.

Šuo nuo vilko skiriasi:
1. Ma¸iau išvystyta kramtymo muskulatūra
2. Ilgesnės ¸arnos
3. Nepakankamai išvystytos uoslės ataugos nosyje
4. Ma¸iau išvystytos smegenų dalys, į kurias iš jutimo organų ateina nervai
5. Labiau išvystytos smegenų dalys, kur vyrauja aukštoji nervinė veikla
6. Šuo loja (kalba, naudojama bendraujant tik su ¸mogumi). Sulaukėjęs šuo „u¸miršta“ šitą „kalbą“. Prijaukinti vilkai gali išmokti loti.

Vilkas nėra apsigimęs ¸udikas ir kraugerys, kaip vaizduojama šiurpiuose pasakojimuose, jis veikiau bailus. Jei šie gyvūnai elgtųsi kitaip, tai Prancūzijos karaliams kadaise nebūtų reikėję laikyt specialių vilkų med¸iotojų korpusų, norint apsiginti nuo šiuos Dievo rykštės.
Vilkai, did¸iausi šuninių šeimos atstovai, po ištisus šimtmečius trukusio persekiojimo sutinkami da¸niausiai atkampiose vietose, ypač tankiuose miškuose. Canis lupus paplitimo diapazonas sudaro didumą Šiaurės pusrutulio – nuo Arkties tęsiasi pietų kryptimi iki 20o P platumų, iki Centrinės Meksikos, šiaurės Afrikos ir pietų Azijos. Tačiau gimtosiose vietose vilkai naikinami, keičiama jų gyvenama aplinka, jie persekiojami ¸monių, tad pilkieji vilkai kuriasi keliose jiems tinkamesnės srityse netoli JAV, Aliaskos, Kanados, Meksikos ir Eurazijoje. Jie plačiai paplitę nuo arkties iki tundros, miškuose, prerijose, sausuose kraštovaizd¸iuose.
Dabar jau daugybė vilko porūšių išnaikinta, pavyzd¸iui, pelenų pilkumo japoninis vilkas – šamanu – buvo iki 83 cm ilgio ir apie 40 cm ūgio. Šis galimas daugelio japoniškų šunų veislių (šiba inu) pirmtakas turėjo trumpą plauką ir tankią uodegą, panašią į šuns. Šiuos vilkus med¸iojo dėl brangaus švelnaus kailio. Paskutinis nudobtas 1905 m. Išnaikinti ir aliaskinis Kenos, Kaskadinių kalnų, Šiaurinis Uolinių kalnų, Teksaso pilkasis, Did¸iųjų lygumų, Grenlandijos, Pietinių Uolinių kalnų, Ispanijos, Niūfaundlendo ir kiti vilkai.
Gamtoje vilkai išgyvena iki 13 metų, vidutiniškai – 5 metus, nelaisvėje – iki 15 metų. Kai kur teigiama, kad gamtoje gali išgyventi iki 20 metų, tačiau senti pradeda 10 – 12 metų.

Did¸iausi vilkų populiacijai keliami pavojai:
1. Kova su ¸monėmis dėl maisto (laukinių, neretai ir naminių gyvūnų); jie naikinami dėl to, kad pjauna gyvulius (nors dėl ¸monių kaltės miškuose nyksta vilkų grobis; be to, pririšti ar aptverti ramūs galvijai esti daug lengvesnis grobis, vilkai jais naudojasi ir apmokydami jauniklius)
2. Neteisingas ¸monių supratimas apie vilkų keliamą pavojų, dėl to atsiradusi neapykanta šiems gyvūnams ir noras juos išnaikinti
3. Med¸ioklė (skatinama 1, 2 prie¸asčių ir šiaip... kvailo azarto)
4. Vilkų gyvenamųjų vietų naikinimas ar keitimas
5. Kry¸minimasis su naminiais ir sulaukėjusiais šunimis

Vilkai med¸iojami:
A – su varovais. Kai nėra sniego ar ant seno sniego priminta daug pėdsakų ir negalima tiksliai nustatyt ¸vėrių dienojimo vietos. Varyme dalyvauja daug med¸iotojų, vilkai varomi pavėjui.
B – su vėliavėlėmis. Med¸iojama švie¸iai pasnigus. Ant impregnuotų virvučių kas 60 – 70 cm pakabinamos raudono audinio skiautės (15 cm pločio, 35 cm ilgio). Prieš med¸ioklę laikomos patalpoje ar pašlakstomos aštrų kvapą skleid¸iančiu skysčiu. Kol vilkai surandami ir apsupami, da¸nai baigias trumpa ¸iemos diena, tad apsupti jie laikomi iki ryto, kartais ir kelias dienas, bet patyrę vilai gali išeiti iš apsupimo.
C – su masalu. Taip pat med¸iojama ¸iemą. Masalas – kritęs ¸vėris ar gyvulys. Per šūvį nuo masalo įrengiama slėptuvė – duobė su stogeliu, būdelė. Dvėselieną retkarčiais reikia ap¸iūrėti. Įsitikinus, kad ją lanko vilkai, pradedama tykoti, patogiausia – mėnesėtą naktį.
D – gū¸tose. Ją randa dresuotas med¸ioklinis šuo. Prie gū¸tos stengiamasi sumed¸ioti vados patelę ir patiną.
E – mėgd¸iojant kaukimą. Nušovus vieną senių vilkų ir mėgd¸iojant jo kaukimą, galima prisišaukti kitus vilkų šeimos narius. Vilko balso mėgd¸iojimas rugpjūčio pabaigoje gali padėti rasti gū¸tą.

Senovėje vilkus gaudė tinklais, kasė vilkduobes, viliojo į jas masalu, siundė šunis pjauti vilkiukų...

Miškuose, kur buvo išnaikinti vilkai, labai suprastėjo laukinių ¸vėrių kaimenės, pagausėjo ligotų ir išsigimusių individų, išplito parazitinės ligos. Vilkai neleid¸ia plisti helmintozėms, grynina miško ¸vėrių kaimenes, lavina jų vikrumą, atsargumą, ištvermę. Visiškai išnaikinti vilką netikslinga ir neleistina. Jis, kaip ir bet kuri kita biologinė rūšis, yra sudėtinė gamtos dalis ir turi išlikti ateinančioms kartoms. Vilko išnaikinimas nepasiteisina ir ekologiniu po¸iūriu. Išnaikinus vilkus, jų nišą u¸ima sulaukėję naminiai šunys arba vilko ir šuns hibridai, kurie faunai ir ¸monėms padaro daugiau ¸alos. Vilkų gausumą geriausia diferencijuotai reguliuoti.
Gyvulių augintojui vilkas visada bus priešas. Natūralioje gamtoje, kur ¸mogaus įtaka laukinei faunai minimali, veikia biologinės pusiausvyros dėsnis: plėšrūnas ir auka yra vienas nuo kito priklausomi. Nė viena gyvūnų rūšis nėra išnykusi dėl plėšrūnų.




PILKOJO VILKO CANIS LUPUS PORŪŠIAI:
(lietuviški pavadinimai gali būti netikslūs, jie mėgėjiški; verčiau iš kelių kalbų, kai kuriose pavadinimų variantai skyrėsi; dėl visa ko skliaustuose parašau anglišką, o šalia – lotynišką pavadinimus...)

Tundros vilkas, baltasis vilkas (White wolf) – Canis lupus albus. Gyvena tundroje nuo Estijos iki Kamčiatkos. Tai didelis vilkas ilgu, šviesiu kailiu. Panašus į amerikietiškus vilkus.


Arabijos vilkas (Arabian wolf) Canis lupus arabs – nedidelis vilkas trumpu plonu kailiu. Gyvena tik Pietų Arabijoje.


Stepių vilkas (Steppe wolf) Canis lupus campestris. Šitas ma¸as vilkas gyvena Centrinės Azijos dykumose ir stepėse. Turi nelygų, šiurkštų pilką kailį.


Hokaido vilkas (Hokkaido wolf) Canis lupus hattai – kadaise gyveno Japonų saloje Hokaide. Manoma, kad šis porūšis jau išnaikintas.


Honšu vilkas (Honshu wolf) Canis lupus hodophilax – išnaikintas. Šitie vilkai gyveno Japonų saloje Honshu.


Tibeto vilkas Canis lupus laniger – vidutinio dyd¸io vilkas ilgu kailiu. Gyvena centrinėj Kinijoj, Manchurai, Mongolijoj, Tibete ir pietvakarinėj Rusijoj.


Paprastasis vilkas (Common gray wolf) Canis lupus lupus – ¸inomas vilkas (nominalinis porūšis). Anksčiau gyveno visoje Europoje, iki pat Rusijos miškų, bet šiuos nepaprastai protingus gyvūnus ištisus šimtmečius ¸udė ūkininkai ir med¸iotojai. Dabar vilkų randama Europos Rytuose ir Pietuose. Vidutinio dyd¸io gyvūnai šiurkščiu, tamsiu kailiu. Šiam porūšiu priskiriami ir Lietuvoje gyvenantys vilkai.


Indijos vilkas (Indian wolf) Canis lupus pallipes – paplitęs nuo Irano iki Indijos. Jo genų gal turi basend¸is, salukis, pekinas, dingas.

Kenai pusiasalio vilkas, aliaskinis Kenos vilkas (Kenai Peninsula Wolf) Canis lupus alces – išnykęs. Gyveno Aliaskoje, buvo labai didelis. Apie šią rūšį sprend¸iama tik iš randamų kaukolių Svėrė 60 kg, iki 1915 metų buvo visiškai išnaikintas. Jis tikriausiai kilęs iš azijinių vilkų ir galėjo būti Aliaskos malamuto protėvis.

Arktinis (Melvilio salų) vilkas (Artic wolf) Canis lupus arctos – vidutinio dyd¸io, arktinis vilkas, gyvena tik arktinėse salose nuo Melvillo iki Elesmero.


Meksikos vilkas (Mexican wolf) Canis lupus baileyi – gyvena Sierra Madre ir jos apylinkėse. Dar ¸inomas kaip „Lobo“, yra ma¸iausias Šiaurės Amerikos pilkųjų vilkų porūšis. Vidutiniškai Meksikos vilkas yra 4,5 – 5,5 pėdų (137 – 167 cm) ilgio nuo nosies iki uodegos, sveria 50 – 90 svarų (23 – 41 kg), yra 26 – 32 colių (65 – 80 cm) ūgio. Jie tamsaus atspalvio. Nėštumas trunka 63 dienas. Veda 4 – 6 vilkiukus balandį – gegu¸ę. Med¸ioja elnius, antilopes, triušius ir kitus ma¸us ¸induolius. Gal iš jų kilę čihuahua ir meksikiečių plikasis šuo.


Niūfaundlendo vilkas (Newfoundland wolf) Canis lupus beothucus – priklauso vienai iš 20 ka¸kada Šiaurės Amerikoje gyvenusių vilkų rūšių. Paskutinis šios vidutinio dyd¸io siaurasnukių baltų ir dramblio kaulo spalvos vilkų rūšies ¸vėris buvo nušautas 1911 m. Baltieji Niūfaundlendo vilkai buvo beveik 2 m ilgumo ir svėrė iki 45 kg.


Sen Bernaro, (Bernard's wolf) Canis lupus bernardi – gyvena šiaurės vakaruose nuo Banks salų. Didelis gyvūnas baltu kailiu, turi juodą snukį.


Britų Kolumbijos vilkas (British Columbia wolf) Canis lupus columbianus – did¸iausia gyvenanti vilkų rūšis. Nuo pilkos iki juodos spalvos. Gyvūnai sveria per 65 kg. Gyvena Kanadoje. Būdami judrūs ir grakštūs, gali daryti iki 4,5 m ilgio šuolius ir moka šokinėt į viršų, šonus ar net atgal. Jie gali miegot tundroj po atviru dangumi, tačiau da¸niau susiranda priedangai urvą ar sniego guolį. Jo uodega ir ausys trumpos, kad kūnas būtų kompaktiškesnis. Minta kiškiais, paukščiais, elniais, avijaučiais.


Vankuverio salų vilkas (Vancouver Island wolf) –  Canis lupus crassodon – pilkai juodos spalvos vidutinio dyd¸io vilkas.


Kaskadinių kalnų vilkas (Cascade Mountains wolf) – Canis lupus fuscus – cinamono spalvos vilkas. Manoma, kad jau išnaikintas.

Hudsono įlankos vilkas (Hudson wolf) Canis lupus hudsonicus – vilkas šviesiu kailiu. Aptinkama vakaruose ir šiaurėje nuo Hudsono įlankos.


Pilkai baltas vilkas (Grey-white wolf) Canis lupus griseoalbus – dėl šio vilko egzistavimo kyla daug ginčų. Gyvena centrinėj Manitoboj ar šiaurės Saskačevane.

Šiaurinis Uolinių kalnų kalnų vilkas (Northern Rocky Mountains wolf) Canis lupus irremotus – JAV išmirusi rūšis. Pietų Albertoje Kanadoje dar aptinkama pavienių egzempliorių.


Labradoro vilkas (Labrador wolf) Canis lupus labradorius – šiaurės Qebece ir Labradore. Spalva nuo tamsiai pilkos iki beveik baltos.


Aleksandro Archipelago vilkas (Alexander Achipelago wolf) Canis lupus ligoni –labai ma¸as Šiaurės Amerikos vilkas. Plaukai trumpi, juodi, pavilnė pilka.


Rytinių miškų vilkas (Eastern timber wolf) Canis lupus lycaon – toliausiai aptinkamas vilkas. Gyvena JAV rytuose iki Floridos ir Minesotos. Kailio spalvos labai įvairios.


Makenzio tundros, šiaurės vakarinių teritorijų vilkas (Northwest Territories wolf) Canis lupus mackenzii – gyvena arkties pajūrio regione į vakarus nuo Makenzio ir pietus nuo did¸iojo Lokių e¸ero. 


Baffino salos tundrų vilkas (Baffin Island wolf) Canis lupus manningi – ma¸iausias iš arktinių vilkų, gyvena išskirtinai tik Baffino saloje.


Mogollo kalnų, pietvakarių vilkas (Southwestern wolf) Canis lupus mogollonensis – išnaikintas. Gyveno Centrinėj Arizonoj ir Naujajame Meksike.

Teksaso pilkasis vilkas (Texas wolf)  Canis lupus monstrabilis – išnykęs. Gyveno Teksase ir šiauriau nuo jo.



Did¸iųjų lygumų (Buffalo upės) vilkas (Great Plains wolf) Canis lupus nubilus – išnykęs. Gyveno pietinėj Manibotoj ir Saskatčevane Kanadoje.


Makenzio slėnių vilkas (Mackenzie Valley wolf) Canis lupus occidentalis – vienas did¸iausių Šiaurės Amerikos vilkų. Gyveno aukštutiniuose Makenzio upės slėniuose ir toliau į pietus nuo Alberta. Spalva varijuoja nuo beveik juodos iki grynai baltos.


Grenlandijos vilkas (Greenland wolf) Canis lupus orion – laikomas išnykusiu.

Centrinės Aliaskos vilkas (Alaska wolf) Canis lupus pambasileus – viena did¸iausių vilkų rūšių. Gyvena Aliaskos pakrantėse ir tundroje.


Aliaskos tundrinis vilkas (Tundra wolf)  Canis lupus tundrarum – didelis vilkas ilgu kailiu. Gyvena tundros rajone Aliaskos pakrantėse.


Pietinių Uolinių kalnų vilkas (Southern Rocky Mountains wolf) Canis lupus youngi – išnykęs. Gyveno kalnų regione Jutoje, Nevadoje, Kolorade.

Mongolijos vilkas (Mongolian wolf) Canis lupus chanco.


Kaspijos jūros vilkas (Caspian Sea wolf) Canis lupus cubanensis.


Ispanijos vilkas (Spanish wolf)– Canis lupus deitanus. Išnykęs.

Azijos dykumų vilkas (Asian desert wolf) Canis lupus desertorum.


Austrijos – Vengrijos vilkas (Austro-Hungarian wolf) Canis lupus minor.


Iberijos vilkas (Iberian wolf) Canis lupus signatus yra vienas iš daugelio vilko porūšių. Jo negalima maišyti su Ispanijos vilku, kuris jau išnykęs. Jau 1980 metais Iberijos vilkai buvo reti gyvūnai, buvo ¸inoma apie 2000 individų. Did¸iausia šių vilkų populiacija buvo šiaurės Ispanijoje. Jiems labai pakenkė kelių tiesimas ir tai, kad pasikeitė jų mitybos įpročiai. Iberijos vilkas turi ilgą galvą su smailiu snukiu ir trumpomis, tvirtomis, trikampėmis ausimis. Akys trikampės, jų spalva – nuo auksinės iki gintaro spalvos. Kojos ilgos ir tvirtos, su tamsiomis ¸ymėmis priekinėse dalyse. Kailio atspalvis priklauso nuo sezono. ´iemą kailis šviesesnis, pilkesnis, o paprastai – tamsiai pilkas ar rudas.





=> Do you also want a homepage for free? Then click here! <=