Loading...

Canis dirus


Karalystė Animalia
Tipas: Chordata
Klasė: Mammalia
Rūšis: Carnivora
Šeima: Canidae
Gentis: Canis
Porūšis: dirus

 

1845 metais Ohio upės pakrantėse Indianoje Francis Lick rado kažkokio žvėries kaulų fragmentų. Vėliau Filadelfijoje fosilijų rado Joseph Leidy. Įsitikinęs, kad radiniai priklauso naujai vilko rūšiai, pavadino ją Canis Primaevus. 1858 žvėris pervadintas į Canis dirus.

Canis dirus gyveno Pleistoceno periode (ledynmečiu). „Amžiaus“ apibūdinimų randu labai įvairių – šie dideli vilkai vienais duomenimis egzistavo prieš 750 000 metų, kitais - apie 130 tūkstančių – 1 milijoną m. per. m. e. Teigiama, kad drauge su Canis lupus egzistavo apie 400 000 metų.
Daug iškastinių to meto liekanų yra naftos duobėje Rancho La Brea  apylinkėse Los Angele (Kalifornija). Ten rasta vienais duomenimis 2000, kitais – netgi virš 3600 vilkų. Pavienių egzempliorių randama JAV vidurio vakaruose. Fosilijų rasta ir Šiaurės, Centrinėj bei Pietų Amerikoje. Tikrasis šių gyvūnų paplitimas ir tėvynė yra nežinomi.
Rancho La Brea apylinkėse, sudarydama didžiules balas, skysta nafta kaupėsi žemose vietose. Žiemą tokių naftos ežerų paviršiuje kaupdavosi vanduo, kuris viliojo gyvūnus. Jie įklimpdavo į naftą, tas pats atsitikdavo ir plėšrūnams (dažnai – kardadančiams tigrams Smilodon), kurie maitinosi lavonais. Greta Smilodon laikydavosi ir vilkai. Tarkim, į naftos liūną įpuolusį mamutą doroja vilkai ir pešasi dėl jo su kardadančiu tigru. Kai Smilodon susirenka daugiau, dvėseliena maitinasi jie, o vilkai laukia savo eilės.
Rancho La Brea rastos kaukolės buvo tamsios, kadangi absorbavo naftą, o dantys išliko šviesesni, nes jie sudaryti iš tankesnės medžiagos ir naftos dalelytėms nepavyko taip gerai prasiskverbti.
Canis dirus buvo panašus į didelį šiuolaikinį vilką. Siekė apie 1,5 metrų ilgio (be uodegos) ir svėrė apie 50 - 55 kg, turbūt kad iki 79 kg. Išvaizda pakankamai panaši į dabartinio pilkojo vilko, tačiau buvo ir skirtumų. Turėjo didesnę bei platesnę galvą, trumpesnes ausis, palyginus su kūnu, trumpesnes, kresnesnes ir stipresnes kojas, negu dabartinis vilkas. Dantys buvo žymiai stambesni, tačiau tikrai nepriminė strypų, kyšančių pro lūpas, kaip kartais vaizduojama. Galingais žandikauliais Canis dirus galėdavo traiškyti kaulus. Gyvendavo turbūt apie 10 metų. Ūgis ties ketera, bėgimo greitis, žandikaulių galia nežinomi. Iš pradžių apie jų gabaritus sprendė tik iš dantų ir žandikaulių parametrų. Dar kažkur radau parašyta, kad Canis dirus mentės didesnės už mūsų pilkšių.
Canis dirus, žinoma, buvo didesni negu dabartinai vilkai, tačiau kai kur pasitaikantys jų dydžių lyginimai su arkliais ar lokiais prasilenkia su realybe. Gali būti, kad palyginus gabaritus ir jėgą, mūsiškiai vilkai už juos stipresni.
Canis dirus, žinoma, buvo plėšrūnas, medžiojo stambius gyvūnus. Kadangi turėjo trumpas kojas, mažas smegenis ir didelius, galingus žandikaulius, šie gyvūnai labiau pasižymėjo kaip maitėdos negu medžiotojai, panašiai kaip dabartinės hienos. Jie buvo ne tokie greiti kaip Canis lupus, ne tokie inteligentiški, tad nesugebėjo ir taip išmoningai medžioti. Jie nebuvo žiauresni, agresyvesni ar baisesni už dabartinius vilkus. Dabar atliekami visokie tyrimai, kur mokslo guzai naudodamiesi fosilijų liekanomis ir įvairių rūšių gyvūnų (na gerai, tiksliau – jei pamiršime Canis lupus, tai dėmėtųjų hienų ir anksčiau gyvavusio padaro Borophagus secundus) žandikaulių bei dantų palyginimais stengiasi išsiaiškint kaip ten tiksliai iš tiesų maitinosi tieji Dire wolf. Skaičiau vieną mokslinį straipsnį ta tema ir taip pat bandžiau išsiaiškinti, bet nesupratau nieko, tik tiek, kad ten buvo daug kažkokių dantų formulių ir kad jie (mokslininkai) naudojosi ANOVA, o šio dalyko aš neperpratau ir turbūt neperprasiu.
Tirpstant ledynams, išnyko daug rūšių, visų pirma – patys stambiausieji.
Kada Canis dirus išnyko, pateikiama įvairiai. Data įvairuoja nuo prieš 7–10 tūkstančių metų iki 16 tūkstančių metų. Pagrindinė priežastis - nesugebėjo konkuruoti su greitesniais, sumanesniais pilkaisiais vilkais. Canis dirus santykinai turėjo trumpesnes kojas, prasčiau bėgiojo ir nepavydavo vikresnių aukų. Be to, Canis dirus smegenys mažesnės, negu Canis lupus, tad ir intelektualiosios jų galios nesiekė dabartinių pilkių lygio.
Stambių plėšrūnų nykimą galėjo paveikti ir žmogus. Remiantis turimais duomenimis, gyvūnai išmirdavo tuose rajonuose, į kuriuos pakliūdavo žmonės. Taip buvo dėl to, kad stambūs žinduoliai jų nebijojo ir nesisaugojo, o kai didieji žolėdžiai buvo išnaikinti, didžiosios katės Smilodon ir milžiniškieji vilkai Canis dirus neteko maisto ir išmirė, nes nepajėgė konkuruoti su žmogumi. Žinoma, tais laikais žmogus nebuvo pajėgus naikinti ištisas rūšis, kaip dabar, tad jo indėlis į Canis dirus išnykimą – minimalus.


123 Sample Rd, Samplington, SA 12345
(555) 0123