Ilgakulniai
Tipas: Chordata
Klasė: Mammalia
Būrys: Primates
Pobūris: Strepsirhini
Šeima: Tarsiidae
Kaip švelniai išsireiškė vienas zoologas, šie gyvūnai atrodo „baisokai“. Ilgakulniai turi itin dideles akis – jei lyginsime jų proporcijas su kūnu, jos bus didžiausios žinduolių tarpe. Akų obuoliai tokie dideli, kad negali judėti akiduobėse, bet ilgakulniams tai ne bėda – galvą jie gali pasukti 180 laispnių (kitaip sakant, gali ją atsukti nugaros pusėn ir žiūrėti tiesiai už savęs). Kai jie žiūri savo milžiniškomis akimis, kurių vyzdžiai tai išsilečia, tai susitraukia, iš tiesų darosi nejauku.
Tropikuose ilgakulniai atlieka kauko (namų dvasios) vaidmenį. Jie greit pripranta prie žmogaus ir mielai gyventų jo namuose, jei tik tik šis apsiprastų su keistųjų padarų išvaizda. Filipinų ir Indonezijos salose jie vaizduojami kaip piktieji gnomai, geriantys žmonių kraują.
Pasakojama, kad II pasaulinio karo metu vienas amerikiečių kareivis naktį pasiklydo Filipinų salų džiunglėse. Ten jis gan netikėtai išvydo ilgakulnį. Kareivis taip išsigando, kad pamatė velnią, jog galų gale išprotėjo.
Tai naktiniai gyvūnai, nusileidus saulei jie šuoliuoja per mišką 2 m ilgio šuoliais ir ieško vabzdžių, paukščių kiaušinių bei driežų. Lipnios, apvalios pirštų pagalvėlės padeda įsikibti į šakas.
Viena iš 7 ilgakulnių rūšių - vakarinis (bankokinis) ilgakulnis Tarsius bancanus.
Kūno ilgis 8,5 – 16 cm, uodegos 13,5 – 27 cm. Sveria 85 – 135 g. Paplitęs Pietryčių Azijoje. Gyvena daugiausia medžiuose. Rankų pirštai ilgi; kojų su pagalvėlėmis ir ilgais nagais – tai padeda laikytis už šakų.
Nėštumas trunka apie 180 dienų. Kasmet veda po 1 jauniklį. Iš pradžių jį nešioja, po to mažylis išmoksta įsikibt į kailį. Tykodamas vabzdžio, tupi tamsoje ir spokso; pastebėjęs į maistą panašų objektą, priropoja arčiau, pašoka į orą ir priekinėmis letenomis stveria grobį.